Neseniai baigiau skaityti naujausią Irvino D. Jalomo knygą „Širdies valanda„: (Yalom, 2024). Šiame darbe Jalomas dar kartą patvirtina ir pagilina savo visą gyvenimą akcentuojamą terapinio santykio svarbą. Knygoje apibendrinama dešimtmečius kaupta patirtis ir pateikiami gilūs apmąstymai apie tai, kaip prasmingas žmogiškasis ryšys išlieka gydymo šerdimi.
Visą savo karjerą Jalomas pasisakė už tai, kad terapeutai turi būti nuoširdūs, įtraukti save į terapinį susitikimą ir aptarti besikeičiantį terapeuto ir kliento procesą. Tačiau šiame savo gyvenimo ir darbo etape jis dar labiau rizikuoja atskleisdamas save. Turėdamas ribotą laiką, vos vieną seansą intymiam ryšiui užmegzti, jis kviečia klientus užduoti jam giliai asmeniškus klausimus, žadėdamas atsakyti nuoširdžiai. Ši strategija jam puikiai pasiteisina. Turėdamas 65 metų profesinę patirtį, 90 metų gyvenimo išminties ir gerą reputaciją, Jalomas yra autoritetingas ir patikimas, todėl šis metodas jam padeda.
Tačiau kaip tai galima pritaikyti koučingo srityje? Svarbiausia yra intencija. Nors savęs atskleidimas gali būti galingas įrankis, jis turi būti pagrįstas giliu pasitikėjimu, nuoširdumu ir profesionalumu. Pirmiausia reikia pasitikėti koučo ar terapeuto kompetencija, konfidencialumu ir nuoširdžiu rūpesčiu. Tik tada, kai šie elementai yra tvirtai įtvirtinti, klientas gali jaustis pakankamai saugus, kad galėtų pažeidžiamai bendrauti.
Panašiai ir koučai turi pasitikėti savo klientais, tikėti jų išmintimi, protu ir gebėjimu augti, elgtis su jais su gilia pagarba ir smalsumu. Pradiniame etape šis pasitikėjimas daugiausia yra išankstinis, jis suteikiamas dar neturint pakankamai įrodymų, o vėliau tikrinamas plėtojantis santykiams. Šis išankstinis pasitikėjimas suteikia galimybę būti atviram, o per šį atvirumą palaipsniui susiformuoja tikras pasitikėjimas. Pasitikėjimas nėra statiška būsena; jis dinamiškai vystosi, padėdamas abiem šalims įveikti nusivylimus, nepasitenkinimą ir net laikinus pasitikėjimo sutrikimus.
Pasitikėjimas taip pat leidžia abiem pusėms būti tyloje – tomis tyliomis, dažnai nemaloniomis akimirkomis, iš kurių gali kilti gilesni apmąstymai ir įžvalgos. Taigi pasitikėjimas koučingo procese yra dinamiška sąveika tarp iš pradžių įsivaizduojamo pasitikėjimo ir realaus pasitikėjimo, kuris susiformuoja nuolatinio bendravimo metu.
Koučo ir kliento santykiai yra veiksmingo koučingo pagrindas. Tai pirmasis ramstis. Antrasis yra kliento motyvacija. Trečiasis – tai, ką koučas ir klientas kartu kuria per sesijas, vadovaudamiesi ICF kompetencijomis, kuriose ir toliau randu vis gilesnių išminties sluoksnių.
Koučingas yra profesionalūs santykiai, kurie skiriasi nuo asmeninių santykių savo aiškumu dėl vaidmenų, lūkesčių ir bendradarbiavimo. Tinkamai valdomi profesiniai santykiai pasižymi mažesniu projekcijų kiekiu, aiškesnėmis ribomis ir labiau apibrėžtomis galimybėmis. Tačiau koučingas taip pat yra partnerystė, kuri sąmoningai ir skaidriai kuriama kartu. Tai partnerystė tarp lygiaverčių (lygiaverčių pagal statusą, teises ir pareigas). Abi šalys turi atvirai derėtis dėl savo bendradarbiavimo sąlygų, vadovaujantis prielaida, kad jei kiekviena iš jų atneš savo geriausią, autentišką, brandžią, tikrą, smalsią savastį (o ne tobulą savastį), jos kartu gali pasiekti nepalyginamai daugiau. Tačiau net ir esant tokiai lygybei išlieka skirtingi vaidmenys ir atsakomybė.
Koučingo procese dažnai pabrėžiamas neutralumas ir objektyvumas. Tačiau neutralumas nereiškia, kad reikia būti nutolusiam ar nerūpestingam. Atvirkščiai: tikrasis neutralumas leidžia užtikrinti gilesnį, nuoširdesnį rūpestį, be asmeninio šališkumo ar darbotvarkės. Tai reiškia, kad koučas nėra asmeniškai suinteresuotas kliento pasirinkimais ir gerbia jo veiksnumą, laisvę ir atsakomybę. Kita vertus, objektyvumas atspindi koučingo įsipareigojimą sukurti saugią, apmąstymų kupiną erdvę, kurioje klientai gali nagrinėti savo situacijas ir sprendimus iš įvairių perspektyvų, vadovaudamiesi savo geriausiu mąstymu ir vertinimu.
ICF koučingo apibrėžimas ir profesinės kompetencijos nediktuoja griežtos elgsenos, o pabrėžia paslaugą klientui. Koučo vaidmuo – ne įtikti ar gelbėti, bet padėti klientui jo nuolatiniame apmąstymų, kūrybiškumo ir savęs atradimo procese. Tarnaujant klientui reikia nuolat klausti: Kas iš tiesų padeda klientui – šią akimirką ir ilgainiui – būti ir tapti visaverčiu, kūrybingu ir išradingu? Atsakymas į šį klausimą visada bus unikalus ir kintantis.
Koučai neturėtų manyti, kad jie žino, ko reikia klientams, o turėtų padėti atskleisti pastarųjų poreikius. Jei konkrečiu momentu naudingiausias veiksmas yra savęs atskleidimas, koučas turėtų jį pasiūlyti – nuoširdžiai, drąsiai ir tik tiek, kiek tai naudinga klientui. Savęs atskleidimas niekada neturėtų nukreipti dėmesio į koučą ar sutrikdyti kliento vidinio santykį su savimi, taip pat neturėtų atitraukti kliento dėmesio nuo jo paties tyrinėjimo. Jo tikslas – praturtinti pokalbį, pagilinti santykius ir skatinti gilesnį, nuoširdesnį dialogą.
Kaip aprašo Kristin Neff (2011), atjauta sau apima mūsų bendro žmogiškumo pripažinimą – supratimą, kad sudėtingi išgyvenimai yra žmogiškumo dalis ir todėl įveikiami. Koučo savęs atskleidimas turėtų sustiprinti kliento atjautą sau, savigarbą ir pasitikėjimą savimi.
Koučingo metu taip pat laikomės įsitikinimo, kad klientas yra vientisas, pilnavertis. Tačiau tai, ką matome sesijų metu, visada yra tik kliento visumos fragmentas. Nors dirbame su visu žmogumi, niekada iki galo nematome jo visumos, nes ji nuolat vystosi ir tampa nauja.
Tikroji koučingo santykių galia slypi buvimo gilumoje – dėmesio, smalsumo ir rūpesčio, kurį kartu kuria koučas ir klientas, kokybėje. Šis bendras buvimas sukuria erdvę, apie kurią dažnai kalbame koučingo metu. Šioje erdvėje kas akimirką iškyla sąmoningumas, smalsumas, įžvalgos, alternatyvos, suvokimai ir gilesni klausimai, formuojantys kliento vidinę ir išorinę patirtį.
Koučingas iš prigimties yra kūrybinis procesas, kuriame ir koučas, ir klientas yra menininkai. Koučas yra proceso menininkas, kuriantis transformuojančią erdvę; klientas yra savo gyvenimo menininkas, nuolat kuriantis ir formuojantis savo pasaulį.
Nuorodos:
Neff, K. D. (2011). Self-Compassion: K.: The Proven Power of Being Kind to Yourself. William Morrow. Yalom, I. D. (2024). Širdies valanda: Jalom: H. Yalom (liet.): Ryšys čia ir dabar. Harper.