Jau kurį laiką galvoju apie tai, ko dar nemoku tiksliai įvardyti. Tai tikrai yra apie santykius ir brandą, bet galbūt ir apie keistus būdus, kuriais kai kurios geros psichologinės idėjos, tapusios populiarios, pradeda prarasti savo gylį, o kartais net ima tarnauti priešingam tikslui, negu iš pradžių turėjo tarnauti.
Daugelį metų koučinge, terapijoje, lyderystės ugdyme ir daugelyje kitų pagalbos žmogui sričių kalbame apie ribų, savivertės, meilės sau, pagarbos sau ir savo balso svarbą. Tam buvo ir tebėra labai svari priežastis, nes daug žmonių santykiuose pameta save, nežino, ko jiems reikia, arba žino, bet nedrįsta to pasakyti. Dažnai jie painioja, nes nebuvo išmokyti kitaip, gerumą su prisitaikymu, meilę su savęs aukojimu, o priėmimą su saugumu. Todėl, žinoma, žmonėms reikia mokytis tvirčiau stovėti savyje.
Tačiau pastaruoju metu pastebiu stiprėjančią priešingą tendenciją. Girdžiu kitokią kalbą, kartais iš žmonių, kurie nėra nei saviugdos, nei koučingo pradžioje. „Pirmiausia turiu pasirinkti save.“ „Pirmiausia turiu patenkinti savo poreikius.“ „Aš esu įdomesnis už kitus žmones.“ „Manau, kad esu protingesnis už daugumą.“ „Kiti žmonės man nėra labai įdomūs.“ O kartais iš koučų girdžiu klausimą: kaip man susidomėti klientu? Kaip išlaikyti smalsumą, kai žinau geriau?
Man šie klausimai atrodo svarbūs ir šiek tiek neraminantys ne todėl, kad turėtume būti be galo susižavėję kiekvienu žmogumi ar kiekvienu pokalbiu, bet todėl, kad jie parodo, kaip lengvai galime pradėti matyti kitą žmogų kaip atskirą nuo mūsų, tarsi jo pasaulis neturėtų nieko bendro su mūsiškiu, tarsi jo buvimo būdas būtų tik apie jį, o mano reakcija – tik apie mane. Tačiau tikruose santykiuose taip paprasta būna retai. Kitas žmogus atsineša save; aš atsinešu save, ir kažkas susikuria tarp mūsų. Kai tai pamirštame, net labai naudingos idėjos apie savęs pasirinkimą, ribas ar įsiklausymą į savo poreikius pamažu gali tapti siauresnės, negu turėjo būti.
Man atrodo, kad kartais pereiname iš vienos nebrandos į kitą ir antrąją pavadiname laisve. Pirmiausia žmonės pameta save kituose. Tada jie išmoksta, kad turi pasirinkti save. Tačiau kartais „renkuosi save“ veda ne į brandą, o į labiau psichologiškai išsilavinusią savicentrizmo formą, kartu neteisingai suprantant, ką reiškia individuacija. Rašau tai ne iš moralizuojančios pozicijos. Manau, kad suprantu, kodėl taip nutinka. Jei žmogus daug metų stengėsi įtikti kitiems, prisitaikyti, būti priimtas ar įrodyti savo vertę, „mano poreikių“ atradimas gali atrodyti kaip išsilaisvinimas. Ir tai iš tiesų yra išsilaisvinimas. Bent jau pradžioje. Tačiau jei raida sustoja čia, savastis, kuri anksčiau buvo per silpna stovėti, gali tapti per daug apsigynusi, kad galėtų iš tiesų būti santykyje.
Čia, man atrodo, mums reikia brandesnio pokalbio – ne apie tai, ar turėčiau rinktis save, ar kitus, bet apie tai, koks „aš“ formuojasi per tai, kaip esu santykyje. Santykiuose dažnai darome klaidą matydami per siaurai. Manome, kad tai, kas vyksta, yra apie mane arba apie kitą žmogų, nors iš tikrųjų kiekvienas santykis kažką atskleidžia apie mane, kažką apie kitą ir kažką apie tai, ką kuriame tarp savęs. Jei išmokstame į tai žiūrėti atidžiau, santykiai tampa viena svarbiausių vietų, kuriose geriau suprantame save ir bręstame.
Dažnai kalbame taip, tarsi žmonės pirmiausia būtų atskiri individai, kurie vėliau įeina į santykius. Tarsi pirmiausia yra „aš“, tada „tu“, o tada, jei nusprendžiame, santykis tarp mūsų. Tačiau ne taip prasideda gyvenimas ir galbūt ne taip jis tęsiasi. Gimstame santykiuose, esame formuojami santykių, ir ilgą laiką iš tiesų galime būti labiau savo šeimų, kultūrų, kalbų, lūkesčių ir žaizdų atspindys, negu patys tai suprantame. Būtent todėl taip svarbu atrasti savo balsą, ribas ir veikimo galią. Tačiau klaida prasideda tada, kai buvimą labiau individualiu supainiojame su buvimu atskiru. Sąmoningesnis „aš“ nėra „aš“ už santykio ribų. Tai „aš“, kuris supranta, kaip giliai buvo formuotas santykių, ir todėl gali būti santykyje su didesniu sąmoningumu, pasirinkimu ir atsakomybe. Kennethas Gergenas, pavyzdžiui, kvestionuoja idėją, kad individualus „aš“ yra pirminis vienetas, nuo kurio prasideda santykis. Jis teigia, kad prasmė ir tapatybė randasi santykyje, kalboje, kultūroje, tame, kas vyksta tarp mūsų.
Tai nereiškia, kad esame tik kitų produktai arba kad nėra asmeninio veikimo, vidinio gyvenimo ar atsakomybės. Tačiau tai leidžia labai suabejoti fantazija apie visiškai save susikūrusį, sau pakankamą individą. Mes ne pirmiausia tampame savimi ir tada pradedame būti santykyje. Mes tampame savimi per santykį.
Pamenu, kažkada girdėjau istoriją apie žurnalistą, kuris nusprendė ilgesniam laikui išvykti vienas į gamtą, kad geriau suprastų save. Deja, nebegaliu tiksliai pacituoti šaltinio, todėl nenoriu pateikti to kaip nuorodos – tik kaip istoriją, kuri man liko atmintyje. Pradžioje jis daug rašė dienoraštį ir reflektavo. Tačiau po kurio laiko pastebėjo, kad jo įrašai pradėjo kartotis. Be kitų žmonių, be susitikimų, be kitos būtybės keliamo trikdžio ir netikėtumo liko vis mažiau naujos medžiagos, per kurią jis galėtų atrasti save. Man atrodo, kad tame yra kažkas labai tikro. Aš nesakau, kad vienatvė nėra svarbi, nes buvimas vienam ir atsitraukimas nuo kitų žmonių triukšmo tam, kad išgirstume save, yra būtinas. Tačiau vien fizinė ar psichologinė vienatvė neatskleidžia visko. Kai kurios mūsų dalys pasirodo tik kontakte. Paprastas pavyzdys gali tai parodyti: galiu manyti, kad esu kantri, kol sutinku žmogų, kuris yra lėtesnis už mane. Galbūt maniau, kad esu labai atvira skirtumams, kol kažkieno pasaulėžiūra mane suerzina. Galiu manyti, kad esu brandi, kol kitas žmogus paliečia būtent tą vietą manyje, kurioje man vis dar reikia gintis, aiškintis, įrodyti, atsitraukti ar būti teisia.
Štai kodėl pokalbiai taip pat yra tokie svarbūs. Santykiai atskleidžia ne tik tai, kaip jaučiuosi ar elgiuosi; jie taip pat atskleidžia, kaip mąstau apie save, kitą žmogų ir tai, kas vyksta tarp mūsų. Davidas Bohmas rašė, kad mintis yra sistema. Paprastai apie „savo mintis“ kalbame taip, tarsi jos būtų privatūs mūsų daiktai, bet daug to, ką galvojame, yra paveldėta, perimta, kartojama, ginama, apdovanojama ir normalizuojama. Per mus mąsto šeima, kultūra ir profesinė aplinka. Per mus mąsto ir senos baimės bei seni poreikiai. Kartais net tai, kam priešinamės, toliau formuoja mūsų mąstymą, nes vis dar į tai reaguojame. Ir tai labai sunku pamatyti vienai. Kai esu viena su savo mintimis, galiu tiesiog toliau mąstyti iš to paties modelio vidaus. Tačiau reflektuojančiame dialoge, ypač kai jame yra pakankamai lėtumo, sąžiningumo ir noro šiek tiek būti sutrikdytai, galiu pradėti pastebėti ne tik tai, ką galvoju, bet ir kaip galvoju. Galiu pastebėti, ko negaliu pakęsti, ką per greitai atmetu, kur tampu pernelyg tikra, kur pasijuntu pranašesnė, kur nustoju klausytis, kur apsimetu suprantanti, kur noriu būti dosni, bet iš tikrųjų noriu kontroliuoti, kur sakau „aš tiesiog esu autentiška“, bet iš tiesų saugau labai pažįstamą savo versiją. Šia prasme pokalbiai nėra tik nuomonių apsikeitimas. Jie yra mūsų matymo, pasirinkimo ir buvimo santykyje būdų veidrodžiai.
Žinoma, nesakau, kad turime priimti kiekvieną santykį, kiekvieną elgesį ar kiekvieną žmogų. Kai kuriems santykiams reikia atstumo, aiškesnių ribų arba pabaigos. Tačiau net ir tada, jei esame pasirengę žiūrėti atidžiau, santykiai gali mums kažką parodyti: apie kitą žmogų, apie mus pačius ir apie tai, kas susikuria tarp mūsų. Būtent šią perspektyvą ir bandau pabrėžti – ne tai, kad viskas yra santykiška kokia nors abstrakčia prasme, bet tai, kad niekada nesame taip atskirti nuo to, kas vyksta tarp mūsų, kaip kartais įsivaizduojame.
Prieš kelerius metus pradėjau kvestionuoti autentiškumo sąvoką. Apie tai jau esu rašiusi ir kalbėjusi, todėl šį kartą nesileisiu į gilią refleksiją, bet vienas aspektas čia atrodo svarbus. Autentiškumas taip pat dažnai naudojamas netiksliai ir suprantamas pernelyg siaurai, ypač kai jis redukuojamas į „buvimą savimi“ ar „savo tiesos išsakymą“. Man autentiškumas tampa įdomesnis tada, kai jis yra ne tik individualus, bet ir santykiškas: ne tik ar esu ištikima sau, bet ir ar galiu išlikti nuoširdi, atsakinga ir atvira santykyje su kitu žmogumi. Ar aš saugau ribą, ar slepiuosi už jos? Ar aš išreiškiu save, ar vengiu būti pakeista? Šia prasme autentiškumas yra ne tik apie vidinį kongruentiškumą, bet ir apie tiesos bei atsakomybės kokybę, kurią galiu išlaikyti santykyje.
Suaugusiųjų raida suteikia tam naudingą kalbą. Kai kuriose teorijose brandesnė sąmonės forma vadinama save transformuojančia. Nenoriu romantizuoti šio etapo, nes tokios etiketės pernelyg lengvai gali tapti dar viena savos svarbos hierarchija. Tačiau pati idėja čia yra naudinga. Save transformuojantis žmogus nėra žmogus be savasties. Jis gali kažkur stovėti, nes turi vertybes, ribas, įsipareigojimus ir balsą, bet jis nėra įkalintas savo matymo būde. Jis gali pastebėti, kad jo pasaulėžiūra vis dar yra pasaulėžiūra, o ne pati tikrovė. Jis gali išlikti kontakte su perspektyvomis, kurios jį trikdo ar meta jam iššūkį, ne todėl, kad neturi pagrindo, bet todėl, kad jo pagrindas nebėra toks sustingęs, jog turėtų gintis nuo visko, kas skiriasi. Šia prasme toks žmogus ne tik išreiškia savastį; jis taip pat leidžia jai būti kvestionuojamai, tikslinamai ir transformuojamai per santykį.
Manau, kad tai yra vienas iš mūsų laikmečio raidos uždavinių. Išmokome kalbėti apie save, ir to reikėjo. Tačiau galbūt dabar mums reikia iš naujo mokytis kalbėti apie būdus, kuriais savastis formuojasi, atsiskleidžia ir transformuojasi per santykį. Ne tam, kad sumenkintume individualumą, bet tam, kad suprastume jį giliau, nes savimi netampame vieni. Galiausiai kiekvienas susitikimas prisideda prie to, kuo tampame. Mes formuojame ir esame formuojami. Veikiame kitus ir esame veikiami. Kuriame daugiau pasitikėjimo arba atsargumo, daugiau atvirumo arba gynybos, daugiau orumo arba sumenkinimo. Ir vis dėlto nesame pasyvūs. Galime pastebėti, reflektuoti, rinktis ir mokytis būti santykyje sąmoningiau. Šia prasme santykis niekada nėra tik santykis. Tai vienas iš būdų, kuriais gyvenimas toliau mus atskleidžia ir formuoja.
– Leda