Sąvoką grįžtamasis ryšys organizacijose vartojame beveik kasdien. Suteikti grįžtamąjį ryšį. Paprašyti grįžtamojo ryšio. Gauti grįžtamąjį ryšį. Kurti grįžtamojo ryšio kultūrą. Švęsti grįžtamąjį ryšį. Išgyventi grįžtamąjį ryšį.
Bet ar kada sustojai ir paklausei savęs: ką šis žodis iš tikrųjų reiškia? Ir ar jis apskritai tinka žmogiškam bendravimui? Leisk man suabejoti populiaria ir dažnai paviršutiniška organizacine manija.
Žodžio kilmė
Terminas grįžtamasis ryšys kilęs iš inžinerijos ir kibernetikos. Mašinose grįžtamojo ryšio ciklai koreguoja nukrypimus nuo laukiamo rezultato. Tikslas yra stabilumas, tikslumas, savireguliacija. Termostatas gauna temperatūros grįžtamąjį ryšį ir pagal jį prisitaiko. Raketos koreguoja trajektoriją. Garso sistemos pašalina triukšmą.Tai mechaninis ir matematinis žodis — sukurtas sistemoms, o ne žmonėms.
Ir vis dėlto šį terminą be didelių svarstymų perkėlėme į žmogiškuosius santykius, emocijas, ego ribas, tapatybę ir galios dinamiką. Pasiskolinome techninę metaforą ir privertėme ją veikti taip, lyg ji priklausytų psichologijai ir lyderystei. Bet taip nėra. Bent jau ne tuo pačiu būdu, nes žmonės nėra įrenginiai. Žinoma, mums taip pat reikia mokytis prisitaikyti, reguliuotis ir keistis, bet mes tai darome kur kas sudėtingiau nei mašinos, kurias galima tiesiogiai valdyti.
Ar viskas yra grįžtamasis ryšys?
Ne. Organizacijose sukūrėme iliuziją, kad bet kas, ką žmogus mums pasako — nuomonę, pageidavimą, susierzinimą, prašymą, nurodymą — yra “grįžtamasis ryšys”. Bet tai nėra tiesa.
Dauguma to, kas vadinama grįžtamuoju ryšiu, tėra asmeninis patogumo poreikis, reikalavimas, užmaskuotas organizacine būtinybe:
- „Ar galėtum būti proaktyvesnis?“
- „Man labiau patiktų trumpesni laiškai.“
- „Ar galėtum mažiau kalbėti susitikimuose?“
- „Turėtum būti strategiškesnis.“
Nė vienas iš šių pasakymų nėra grįžtamasis ryšys, nebent iš anksto buvo aiškiai ir abipusiškai sutarta dėl vertinimo kriterijų. Jeigu nėra bendrai ir aiškiai sutartų kriterijų, tuomet tai, ką žmogus sako, nėra grįžtamasis ryšys. Tai yra subjektyvus jo poreikių, nepatogumų, šališkumų ar pageidavimų išreiškimas. Tai prašymas arba reikalavimas.
O tai komunikacijos, ne veiklos vertinimo dalis.
Grįžtamojo ryšio pagrindas — abipusiai sutarti kriterijai
Grįžtamasis ryšys be kriterijų yra kaip mokinio vertinimas pagal nuotaiką. Arba kaip koučingo profesionalo vertinimas be kompetencijų. Mes koučingo pasaulyje puikiai žinome, kaip svarbu turėti profesines kompetencijas ir elgesio žymenis mokymuisi, mentorystei ir vertinimui. Kriterijai kuria teisingumą, aiškumą, autonomiją ir psichologinį saugumą — būtinus socialinius poreikius, lemiančius, ar žmogus priims informaciją, ar ją atmes.
Kai kriterijai egzistuoja ir dėl jų aiškiai sutarta, mes vertiname elgesį ir gebėjimus, o ne asmenybes, nuotaikas, projekcijas ar pageidavimus. Be kriterijų ir aiškių įrodymų „grįžtamasis ryšys“ tampa socialiai priimtina dominavimo forma — subtilia, mandagia, bet vis tiek dominavimu. Jis vieną žmogų iškelia į vertintojo poziciją, o kitą nuleidžia į vertinamojo vaidmenį.
Žodžiai svarbūs. Kai žodis tampa madingu terminu, mes nustojame galvoti.
Ar „grįžtamasis ryšys“ apskritai tinkamas žodis žmonėms?
Aš tuo abejoju. Žmonės yra interpretuojančios, emocionalios, kūrybingos, naratyvinės, prasmę kuriančios būtybės. Mes reaguojame į toną, laiką, galią, pasitikėjimą, teisingumą, psichologinį saugumą, į savo baimes ir viltis, į pačius santykius. Mašinos taip neveikia.
Grįžtamasis ryšys remiasi tiesioginiu signalo ir reakcijos modeliu. Žmonės taip neveikia.
Tai, ką vadiname grįžtamuoju ryšiu, dažnai yra istorija, projekcija, interpretacija, nepatenkintas poreikis, neaiškumas, emocinė reakcija arba tiesiog… pageidavimas.
Štai kodėl koučinge mes nevertiname — mes tyrinėjame.
Mes neprimetame — mes klausinėjame.
Mes nediagnozuojame — mes kuriame prasmę kartu.
Tai yra gilesnioji koučingo logika: tai kūrybinis, čia ir dabar atsirandantis, fenomenologinis tyrinėjimas, o ne taisymo mechanizmas.
Tikroji rizika: kai „grįžtamojo ryšio kultūra“ pakeičia mąstymą
Organizacijos sako: „Mums reikia grįžtamojo ryšio kultūros.“ Tačiau dažnai jos sukuria:
- vertinimo ir teisimo kultūrą
- įtikimo kultūrą
- baimės ir gynybiškumo kultūrą
- sterilaus, mandagaus kritiškumo kultūrą
- kultūrą, kur žmonės kalba apie vieni kitus, bet ne su vieni kitais
O kas dingsta? Tikrieji pokalbiai — tie, kuriems reikia sąžiningumo, nuoširdumo, drąsos, pagarbos ir abipusio noro augti.
Ką naudoti vietoje šio žodžio?
Priklausomai nuo situacijos, daug tikslesni yra žmogiški žodžiai:
- prašymas
- bendro susitarimo peržiūra
- lūkesčių išgryninimas
- refleksija
- dialogas
- kartu sukurtas mokymosi momentas
- prasmių kūrimo pokalbis
- poveikio aptarimas
Šie žodžiai gerbia autonomiją, psichologinį saugumą, santykį ir orumą. Jie taip pat reikalauja brandos ir atsakomybės iš abiejų pusių. Būtent tai ir ugdo vertikalioji lyderystės raida.
Tai kas iš tikrųjų yra grįžtamasis ryšys, jei nusprendžiame žodį pasilikti?
Grįžtamasis ryšys yra įrodymais grįsta informacija, suteikiama pagal sutartus kriterijus ir skirta padėti žmogui augti — ir tik tuomet, kai abu žmonės nori to augimo.
Tai nėra semantika. Tai etika, branda ir psichologinis aiškumas. Kai netinkamai vartojame žodžius, mes netinkamai elgiamės su žmonėmis.
Kur judėti toliau?
Jei organizacijos nori bręsti ir atsisakyti paviršutiniškų madingų terminų, joms reikia:
- bendrų kriterijų
- abipusių susitarimų
- aiškių prašymų (ne užmaskuotų grįžtamuoju ryšiu)
- dialogo vietoje vertinimo
- refleksijos vietoje taisymo
- buvimo vietoje įspūdžio kūrimo
Ir svarbiausia — turime suprasti, kad tikras augimas nevyksta per grįžtamojo ryšio kilpas.
Jis vyksta santykyje, smalsume, pasitikėjime, sąžiningume ir dėmesingame buvime.
-Leda