Šiandien perskaičiau Danielio Sandersono (Daniel Sanderson) straipsnį apie Bowmano ir Hannos (Bowman-Hanna) diskusiją tarp konceptualizmo ir nekonceptualizmo. Straipsnyje jis trumpai paaiškina, kad konceptualizmas teigia, jog įgimtos sąvokos formuoja žmogaus suvokimą, o nekonceptualizmas pasisako už suvokimą be sąvokų, t. y. iš esmės už neapdorotus patyrimus, kurie užtikrina betarpiškesnį ryšį su tikrove. Gražiai parašytas Danielio straipsnis paskatino mane stabtelėti ir daugiau pamąstyti apie šią diskusiją, ir mano rytiniame dienoraštyje atsirado šios mintys.
Nesąvokų teorija ir jos suderinamumas su archetipiniais tyrimais
Hannos nekonceptualioji teorija, įkvėpta Kanto filosofijos, glaudžiai siejasi su mano tiesioginio susitikimo su platoniškaisiais archetipais – universaliais, laikui nepavaldžiais principais, kuriais grindžiama tikrovė – tyrimais. Be to, tai papildo Kastrupo filosofija apie suvokimą. Jis suvokimą apibūdina kaip išorinio pasaulio, kuris iš esmės yra psichinis, perteikimą. Kastrupas taip pat aptaria disociacijos ribų idėją, kuri reiškia suvokimo ar pažinimo ribas, atskiriančias subjektyvią patirtį nuo platesnės, pamatinės tikrovės. Pasak Kastrupo, šios ribos nėra neperžengiamos; tam tikromis sąlygomis jos gali suteikti galimybę pažvelgti į gilesnę psichinę ar metafizinę egzistencijos struktūrą.
Už diskusijos ribų: Kontekstai ir suvokimo sąlygos
Galbūt šis klausimas nėra tiesiog diskusija „irgi/arba“, bet veikiau klausimas, kada, kokiomis sąlygomis ir kaip suvokiame pasaulį per jau egzistuojančias sąvokas, nebūdami jų paveikti.
„Respublikoje“ Platonas pasiūlė skirtingus pasaulio suvokimo lygmenis, išdėstydamas juos hierarchine tvarka, kad parodytų žmogaus pažinimo raidą tikrovės prigimties atžvilgiu. Tačiau kas, jei šie lygmenys egzistuoja mumyse ir suaktyvėja esant tam tikroms sąlygoms ar būsenoms? Tokiu atveju mūsų svarstomi klausimai gali apimti ne tik tai, kaip suvokiame ir struktūruojame pasaulį, bet ir tai, kaip jis mums prisistato, kai jį suvokiame su tomis sąvokomis arba be jų.
Suprantu, kad mano klausimas gali neturėti prasmės, jei viena iš galimybių neegzistuoja. Tačiau daugelis mąstytojų įrodinėjo vieną, kitą ar net abi galimybes. Todėl mano dėmesys sutelktas ne į tai, ar viena iš jų yra teisinga, o į mano smalsumą daugiau sužinoti apie pasaulį, savo suvokimą ir save patį, kai naršau po abi galimybes.
Paini atminties ir suvokimo hierarchija
Dr. Amitas Gosvamis (Amit Goswami) pristato supainiotos hierarchijos sąvoką, kad paaiškintų abipusę atminties ir suvokimo įtaką. Jis teigia, kad jų ryšys nėra vien tik priežasties ir pasekmės sąveika, bet veikiau sudėtinga sąveika, kai vienas kitą veikia abipusiškai. Atmintis yra būtina suvokimui, tačiau nauji suvokimai taip pat reikalingi naujiems prisiminimams formuoti. Ši dinamika sukuria kilpą tarp atminties ir suvokimo, kuriai nelemta užsidaryti. Priešingai, ji yra pažinimo stabilumo ir naujo mokymosi integravimo pagrindas.
Todėl nauji suvokimai būtų beveik neįmanomi be atmintyje įsišaknijusių anksčiau egzistavusių sąvokų. Jei viskas priklausytų tik nuo tų esamų sąvokų, mums būtų sunku daryti pažangą ir įgyti naujų žinių.
Platonas apie iliuzijas ir gilesnį supratimą
Ši atminties ir suvokimo sąveika atspindi Platono perspėjimą nepainioti regimybės su tikrove, primenantį mums, kad žinios, kurias susikuriame, dažnai gali atspindėti tiesos šešėlius, o ne jos esmę. Iš Platono sužinome, kad kai kurios mūsų žinios gali būti tik iliuzijos, kai painiojame žinojimą ir supratimą su tikrojo žinojimo atspindžiais ir šešėliais. Paprastas, bet teisingas pavyzdys – kai kas nors ką nors perskaito internete ir priima tai, neabejodamas, toliau nenagrinėdamas ir netikrindamas šaltinių. Kai sakinys prasideda žodžiais „mokslininkai teigia, kad…“ arba „mokslas įrodė, kad…“, daugelis jį priima neištyrę jo pagrįstumo ir niuansų.
Įsitikinimai ir aukštesnės pažinimo funkcijos
Dar vienas suvokimo šaltinis yra įsitikinimai. Jie gali būti kilę iš pagrįstos patirties, taigi turėti tvirtą tikrovės pagrindą, tačiau tai vis tiek yra įsitikinimai, kurie gali būti netikslūs ar negalioti platesniuose kontekstuose. Pasak Platono, aukštesniųjų pažinimo funkcijų – tokių kaip loginis ir abstraktusis mąstymas – naudojimas leidžia mums peržengti vien tik regimybės ir sąlygiškumo ribas, o tai padeda giliau suprasti ir padaryti tikslesnius atradimus.
Tiesioginis (noetinis) žinojimas ir intuicija
Manau, kad nesuskaičiuojama daugybė pavyzdžių iš mokslo ir mūsų asmeninio gyvenimo rodo, kad visada galime peržengti net ir kruopščiausiai ištirtų ar pagrįstų žinių ribas. Tikrovė nuolat yra daugiau, nei galime suvokti.
Iš kognityvinės srities mokslininko Donaldo Hoffmano sužinojau, kad smegenų funkcija yra ne suvokti tikrovę, o veikti išlikimo naudai. Taigi jos veikia kaip sąsaja, o ne langas į objektyvią tikrovę, filtruodamos ir supaprastindamos pasaulio sudėtingumą į formas ir sąvokas, kurios didina mūsų galimybes išgyventi, o ne atskleidžia tiesą.
Taigi, ar galime kada nors suvokti tikrovę be minėtų pažinimo būdų? Platonas teigia, kad taip.
Nors mano nuomonė gali ne visiems patikti, man ji svarbi. Tikiu, kad mes gauname žvilgsnius į platesnę tikrovės prigimtį – tai, kas egzistuoja už mūsų dabartinio supratimo ar apibūdinimo žodžiais ribų. Platonas tai vadina tiesioginiu (noetiniu) žinojimu arba intuityviu žinojimu. Noetinis žinojimas reiškia tiesioginį, intuityvų supratimą, pranokstantį racionalią analizę ir juslinį suvokimą.
Kaip suvokti tikros meilės, teisingumo, gėrio ar grožio sąvokas? Savo supratimą galime kurti remdamiesi pirmaisiais trimis komponentais, tačiau teigiu, kad nuolatinės „tikrojo“ paieškos kyla ne iš minėtų pažinimo būdų. Veikiau ji kyla iš įžvalgų apie tai, kas egzistuoja anapus mūsų, tikrovės prigimtyje. Dažnai šios įžvalgos ateina per intuiciją – jausmą, pojūtį ar įsitikinimą – nesugebant jų suformuluoti ar pateikti racionalių įrodymų.
Savo doktorantūros tyrimuose šią pažinimo formą vadinu tiesioginiu susidūrimu su archetipais, reprezentuojančiais prigimtines gamtos savybes. Jei kada nors pajutote neapsakomą besąlygiškos meilės jausmą, jus sužavėjo gamtos ar meno grožis arba giliai sujaudino muzikos kūrinys, žinote, ką turiu omenyje.
Indų filosofas Sri Aurobindo šį supratimo būdą vadino supramentaliniu protu. Jis apibūdino jį kaip sąmonės lygį, kuris pranoksta racionalų mąstymą ir intelektualinę analizę, leidžiantį pasiekti holistinį suvokimą ir dalykų esmę, kokia ji yra iš tikrųjų. Pasak jo, be tokio intelekto nebūtų kūrybinės jėgos, o mes neturėtume iracionalaus noro siekti ir ieškoti kažko nepaaiškinamo – dažnai nereikalingo iš racionalios perspektyvos, bet keičiančio ir keliančio individus ir didesnes bendruomenes.
Intuicijos vaidmuo kūryboje ir transcendencijos jėgos
Prisiminkime menininkus ir mažus vaikus, kurie, vedami intuicijos ir smalsumo, nuolat kažko ieško. Prisiminkite Steve’ą Jobsą, kuris įsivaizdavo tobulai gražaus prietaiso išvaizdą ir ieškojo būdų, kaip tą įsivaizduojamą grožio pojūtį įgyvendinti.
Šie tiesioginiai susidūrimai su tuo, kas yra už aprašymo ir sąvokos ribų, yra transcendencijos jėgos – arba, kalbant kvantiniais terminais, priemonės, leidžiančios potencialumą paversti aktualumu.
Šios transcendencijos jėgos primena mums, kad už sąvokų ir išgyvenimo skatinamo suvokimo filtrų slypi begalinis potencialas užmegzti ryšį su gilesnėmis tikrovės tiesomis – žvilgsniais, kurie įkvepia, keičia ir plečia mūsų egzistencijos supratimą.