Rašymas man yra panašus į žodinę fotografiją. Fotografija gali būti meno forma arba įprotis fiksuoti gyvenimo akimirkas. Panašiai ir rašymas man leidžia užfiksuoti prisiminimą, suvokimą, mintį ar klausimo išplėtojimą, kai svarstau ir plėtoju idėją. Jis pasitarnauja tam, kad galėčiau pasidalyti kažkuo svarbiu, brangiu ar potencialiai naudingu žmogui, jei jis perskaitys tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Deja, negaliu to kontroliuoti, bet tikiu gyvenimo posūkiais ir sinchroniškumu, suteikiančiu gerą progą rašytojui ir skaitytojui surasti vienas kitą.
Prieš kelias savaites per koučingo sesiją vėl grįžau prie rašymo temos. Visada mėgau rašyti, rašyti dienoraščius ir apmąstymus – tiek gražiose popierinėse užrašų knygelėse, tiek įvairiose skaitmeninėse aplikacijose. Per daugelį metų ši praktika man pasitarnavo įvairiems tikslams. Vaikystėje mano pomėgiai buvo lenktyniavimas kartingais ir tradicinio karatė treniruotės, taip pat susirašinėjimas su žmonėmis, su kuriais susipažinau per susirašinėjimo programas. Man labai patiko rašyti ir gauti laiškus, gilinantis į kitų žmonių kasdienį ir emocinį gyvenimą.
Nepaisant mano aistros, rašymo įgūdžiai man niekada nebuvo natūralūs ir aš turėjau mažai galimybių juos lavinti, išskyrus mokyklinę veiklą ir dalyvavimą literatūros analizės konkursuose, kuriuose dažnai sulaukdavau subjektyvaus teigiamo įvertinimo, o ne akademinio pripažinimo. Šis tobulėjimo galimybių trūkumas išryškėjo antraisiais studijų universitete metais, kai analizavau koncentracijos stovykloje parašytą poeto eilėraštį. Mano refleksija, kurią su džiaugsmu pateikiau, sulaukė nuviliančių atsiliepimų, kritikuojančių mano supaprastintą ir naivų stilių kaip nesubrendusį ir stokojantį akademinio gilumo. Tokia kritika, ypač be konstruktyvaus grįžtamojo ryšio ar mentorystės, nustelbė prieš trejus metus už mano parašytos novelės sulauktą ypatingą garsių žurnalistų pripažinimą ir giliai paveikė mano pasitikėjimą rašymu.
Neseniai, grįždama prie rašymo temos per koučingo sesiją (man patinka taikyti koučingą kitiems ir pačiai patirti koučingą), su viena koučingo specialiste nagrinėjome mano santykį su rašymu, įskaitant mano baimes ir lūkesčius. Buvo prieita prie minties, kad galbūt esu perfekcionistė ir aš iš pradžių tam priešinausi.
Vertinu kokybę, kuri, mano supratimu skiriasi nuo perfekcionizmo, kurį lemia kritikos baimė arba nesugebėjimas susitaikyti su tuo, kad atlikus darbą beveik visada bus galima pastebėti tolimesnių patobulinimų galimybė. Etimologiškai žodis „tobulas” reiškia užbaigtas arba išbaigtas. Tad man netinka perfekcionizmas, nes aš tikiu, kad gyvenimo esmė yra jo procesuose, nuolat vykstančiuose anapus to, ką žinome dabar.
Koučingo metu aptartos idėjos dažnai suteikia naujų įžvalgų. Šiandien rytinio pasivaikščiojimo metu apmąsčiau Karlo Jungo tobulumo ir pilnumo (“visiškumo”) sąvokas, pasiūlytas jo knygoje „Atsakymai Jobui”. Jungas tobulumą apibūdina ne kaip nepriekaištingumą, bet kaip gebėjimą sujungti psichikos poliariškumus, pavyzdžiui, sąmonę ir pasąmonę, gėrį ir blogį, užbaigtumą ir neužbaigtumą. Kita vertus, pilnumo (visiškumo) sąvoka reiškia integraciją per gilesnį savęs ir pasaulio supratimą, judėjimą link pilnesnio, labiau integruoto pasaulėvaizdžio ir savęs paties, gerokai pranokstančio savo pasiekimus, sėkmę ar tobulumą.
Tai man giliai surezonavo, paaiškino mano nerimą dėl rašymo. Man rašymas atrodo kaip dvimatė dimensija, kuri nesugeba aprėpti visų reiškinio ir jo tarpusavio ryšių perspektyvų. Bijau, kad pasaulį apibrėžiame pagal tai, ką galime suformuluoti žodžiais (kurie dažnai labai ribojami žanro), nekreipdami dėmesio į tai, kas lieka neužfiksuota mūsų momentiniuose minties „kadruose”.
Todėl bet kokį rašytinį kūrinį laikydami momentine žodine ar lingvistine nuotrauka, suponuojame, kad tai tik dalelė mūsų gyvenimo patirties, su mintimis, kurios turi vystytis ir keistis. Tai, ką rašome, yra ne atspindys to, kas esame, o momentinė nuotrauka to, kas buvome tą akimirką, mūsų sudėtingos tapatybės, kuri nuolat evoliucionuoja, išraiška.