Būdami koučeriais, imdamiesi koučingo vaidmens, turime pakeisti savo kasdienį mąstymą. Kiekviena veikla ir vaidmuo, kuriuos kasdien prisiimame, yra susiję su unikalia psichine, psichologine ir fizine būsena. Kokia yra optimali trenerio būsena? Be to, kokią būseną turėtų siekti išsiugdyti koučeris, kad būtų lengviau atlikti meistrišką koučingą?
Būsena
Čia gali padėti keli klausimai:
- Kokioje būsenoje esate geriausiai pasirengęs daugeliu lygmenų – asmens istorijai, aiškioms ir numanomoms reikšmėms, jo emocijoms, mąstymui, vertybėms, pasaulėžiūrai ir t. t., taip pat savo subtiliai intuicijai?
- Kokios būsenos esate labiausiai dėmesingi viskam, kas esminga, ir viskam, kas gali būti su tuo netiesiogiai susiję?
- Kada labiausiai atsipalaiduojate ir atsiduodate akimirkos magijai, tam, kas vyksta ir kas įvyks beveik nematomais būdais?
- Kada esate kūrybingiausi ir su didžiausiu pasitikėjimu žengiate į tai, kas yra ant būties ir nebūties slenksčio?
Partnerystė
Partnerystė apima visišką skaidrumą ir aiškumą. Tai sąmoningas santykių užmezgimas ir supratimas, kokio pobūdžio bendradarbiavimo reikia, kad būtų maksimaliai padidinta koučerio ir kliento pokalbio vertė. Partnerystė apima ne tik bendradarbiavimo santykius, bet ir patį darbą. Veiksmingas koučingas apima prielaidų vengimą ir aiškų kliento norų, poreikių, numatomų rezultatų ir proceso nagrinėjimą. Tvirtas kontraktas yra kertinis šio proceso akmuo, ne tik koučingo darbo pradžia, bet ir neatsiejama visos sesijos dalis. Geras koučingas apima tikslingą kliento kvietimą nuolat spręsti, kas yra esminis dalykas ir ką jis nori ištirti. Tai yra vienas svarbiausių koučingo privalumų. Klientas ne tik įgyja idėjų ir įžvalgų, bet ir išsiugdo gilesnį ir vertingesnį mąstymo stilių.
Procesas
Jis yra kylantis ir kūrybiškas. Egzistuoja struktūra, kuri sukuria kontekstą ir išlaikymo erdvę, kurioje atsiranda laisvė ir kūrybiškumas. Koučingas sukasi apie kolektyvinio intelekto ir kūrybiškumo reiškinį. Koučerio ir kliento intelektas abipusiai įkvepia vienas kitą, todėl sukuriama kažkas netikėto. Tačiau kūrybos procesas yra kylantis, jo negalima suplanuoti, numatyti ar kontroliuoti. Įžvalgos ateina į tuščias erdves, pasirodo tada, kai mažiausiai tikimasi.
Svarbiausi ingredientai yra geras, tikslus ir gilus bendravimas, gilus smalsumas, noras nežinoti ir leisti viskam vykti, išlaikant tam tikrą kontrolę. Tai reiškia išlikti dėmesingam ir įsitraukusiam į pokalbį su klientu, leisti pokalbiui tekėti ir kartu jam vadovauti, pastebėti svarbiausias detales, skatinti klientą atpažinti ir susieti skirtingas idėjas ir supratimo lygius, tiek mąstyti, tiek apmąstyti mąstymą, kad įprasmintume tai, kas iškyla.
Mokymasis ir tobulėjimas
Norėdami veiksmingai mokytis, turime užsiimti kitokiu mąstymu – tokiu, kuris integruoja, aiškina ir daro išvadas. Gilaus mąstymo metu klientas dar gali nesuvokti visų vertingų įžvalgų, todėl koučeris turi sąmoningai skatinti klientą pereiti į aukštesnį mąstymo lygmenį ir apmąstyti tai, ką išmoko. Toks apmąstymas į pokalbį įveda naujų perspektyvų. Todėl dažnai leidžiant protui klaidžioti, o paskui jį apmąstant sukuriamas stiprus divergentinio ir konvergentinio mąstymo derinys.
Mano koučingas apima specifinį pirmojo, antrojo ir trečiojo asmens veiksmo tyrimo tyrimą (pagal Action Inquiry metodologiją) ir integravimą su pasakojimo, fenomenologijos ir grindžiamosios teorijos metodologijomis. Ką bendro turi šios metodologijos? Mes nesistengiame įrodyti hipotezių. Vietoj to, tyrinėdami kliento pasaulį, naudojame smalsumą, norą atrasti ir aukštos kokybės kritinį, sisteminį ir filosofinį mąstymą. Mūsų tikslas – prieiti prie vertingų įžvalgų ir išvadų, kurias būtų galima pritaikyti. Šia prasme meistriškas koučingas yra ne tik meninis, bet ir giliai „mokslinis“, o jo vertė – unikalūs ir savalaikiai atradimai bei jų pritaikymas.
Nei menas, nei mokslas negali visko aprėpti viename darbe, tačiau jie yra tęstiniai.
„Meistriškas veiksmas, meistriškumas atsiranda, kai … pereinama nuo kompetencijos prie buvimo. Kad ką nors padarytum meniškai, turi įvaldyti techniką, bet tu kuri per techniką, o ne ja.“
(Stephen Nachmanovitch)