Krizė nėra problema, kurią reikia išspręsti, bet perėjimas, kurį reikia įveikti – ribinė erdvė, kurioje prasmė žlunga ir tampa įmanomas vertikalus augimas.
Rašau tai, nes daugelis mano klientų (kaip ir aš pati) susidūrė su krizėmis, kurios atrodė nepakeliamos. Tačiau vėl ir vėl matau, kad tai, kas atrodo žlugimas, gali būti ir transformacijos kelias. Krizė nėra gyvenimo išimtis, bet jo mokytoja.
Aš daug kartų mačiau krizės galią. Ji mus sukrečia emociškai, dažnai skausmingai, tačiau taip pat atveria duris transformacijai. Be krizės mūsų esami mąstymo modeliai lieka nepakeisti, mūsų supratimas nekvestionuojamas. Būtent disbalanso metu – kai tai, kas anksčiau veikė, o dabar nebeveikia – randame sąlygas vertikaliam augimui. Krizė nėra tik sutrikimas, tai grįžtamasis ryšys, kad mūsų dabartinis gyvenimo būdas pasiekė ribas ir kad reikia gilesnių pokyčių.
Krizė ir vertikalus vystymasis
Roberto Kegano ir Bilo Torberto vertikalaus vystymosi modeliuose krizė atlieka būtiną vaidmenį. Be jos mes negauname grįžtamojo ryšio apie mūsų esamų mąstymo modelių ribas. Kognityvinės pusiausvyros netektis yra būtina smegenų restruktūrizacijai. Kegan parodo, kaip žmonės pereina nuo „socializuoto proto“ (apibrėžto kitų lūkesčių) prie „savarankiškai sukurto proto“ (kur žmogus kuria savo vertybes ir kryptį) ir galiausiai prie „savęs transformuojančio proto“ (kur žmogus mato ir nuolat keičia net savo paties sistemas). Kiekvienam pokyčiui būtina, kad senoji sistema žlugtų – dažnai tai sukelia krizė. Torberto „veiksmo logika“ panašiai iliustruoja, kaip mūsų strategijos žlunga spaudimo sąlygomis, verčiant kurti naujas.
Vertikalus vystymasis nėra tik mokymasis ar augimas. Tai transformacija – keičiasi žmogaus mąstymo struktūros ir modeliai. Be krizės nėra transformacijos.
Prognozuojančios smegenys mokosi iš klaidų. Krizė yra tiesiog didesnio masto klaida – signalas, kad senoji programa, esami gebėjimai ir įpročiai nebeveikia. Neuromokslo terminais tariant, smegenys nuolat prognozuoja realybę; kai šios prognozės nepasiteisina, jos atnaujinamos. Krizė yra galutinė prognozės nesėkmė, kai nedideli koregavimai nebėra pakankami. Todėl ji gali atrodyti nepakeliamai sunki, bet taip pat atveria galimybes reorganizuotis.
Krizė kaip pabaiga, ribinė erdvė ir pradžia
Transformacija apima pabaigą ir naują pradžią. Tačiau tarp jų yra ribinė erdvė, tarpinė būsena: neapibrėžtumas, abejonės, nekompetencija, aiškumo trūkumas, bet taip pat ir pažanga, naujos galimybės ir augimas. Ši erdvė yra labai nemaloni, kurioje senoji tapatybė išnyksta, bet naujoji dar nesusiformavo.
Šioje erdvėje mes desperatiškai norime atsakymų, aiškumo ir patikimų gyvenimo sprendimų. Bet kodėl mes taip vertiname atsakymus? Kodėl kartais negalime pasilikti prie klausimų, su smalsumu, vietoj to, kad reikalautume aiškumo?
Krizė yra vienas iš geriausių kvietimų pažinti save. Ji ragina mūsų nebėgti nuo nemalonių emocijų, o pasilikti su jomis, jas tyrinėti ir klausytis, ką jos atskleidžia apie mūsų vertybes, įsitikinimus, baimes ir troškimus.
Žvelgiant atgal, daugelis krizių atrodo kaip vartai į naujų dalykų apie save ir neįsivaizduotų galimybių atradimą. Per krizes mes ugdome įgūdžius, įgyjame žinių, keičiame pasaulėžiūrą ir formuojame turtingesnę gyvenimo filosofiją.
Krizė kaip stiprybės išbandymas
Kaip galima tapti stipriu, ugdančiu emocinį intelektą ir brandžiu nepatyrus krizės? Kaip kitaip galime atrasti savo ribas – arba beribį potencialą – ir savo gebėjimų gilumą? Stiprybė kyla ne iš pačios krizės, o iš to, kaip su ja elgiamės. O kai su krize nesusiduriame sąmoningai, ji gali tapti destruktyvi ir vietoj transformacijos atnešti žlugimą, kartėlį ar traumą.
Žodžio „krizė“ etimologijos išmintis
Žodis „krizė“ kilęs iš graikų kalbos žodžio krisis (XV a.), reiškiančio lemiamą ligos eigos momentą arba gyvybiškai svarbų posūkį, kai būtini pokyčiai – į gerą arba į blogą. Šaknis reiškia atskirti, nuspręsti arba išskirti. Šia prasme krizė yra visada susijusi su įžvalgumu: ji reikalauja sprendimo, atskirti tai, kas turi mirti, nuo to, kas gali gimti.
Krizė, pagal apibrėžimą, yra sprendimas ir lūžio taškas.
Kas daro krizę transformuojančią, o ne destruktyvią?
- Frustracija ir nemalonios emocijos tampa motyvacija, skatinančia ieškoti naujų požiūrių ir atkurti pusiausvyrą.
- Priėmimas ir atsakomybė: užuot kaltinus save, kitus ar situaciją mes grįžtame į savo giluminį „aš“ ir prisiimame atsakomybę ieškoti naujų galimybių.
- Smalsumas: savirefleksija ir atradimai, neatsisakymas klausti, buvimas neapibrėžtumo būsenoje, o ne skubotas stabilumo siekimas.
- Veiksnumas: supratimas, kad negalime kontroliuoti rezultato, bet galime formuoti savo dalyvavimą procese. Tai atspindi Torberto „veiksmo tyrimo“ – idėją, kad transformacija glūdi ne pačiame įvykyje, o mūsų dalyvavime jame.
- Eksperimentavimas: tikra transformacija atsiranda ne iš nuolatinio mąstymo, o iš gyvenimo patirties, bandymų ir klaidų.
- Kantrybė: krizė yra procesas. Tai nereiškia begalinės kančios, kol ji „išsprendžiama“. Tai reiškia kelionę su pakilimais ir nuosmukiais: atradimais, tuštuma, bejėgiškumo akimirkomis, nusivylimais ir naujais motyvacijos blyksniais.
Mes negalime kontroliuoti krizės baigties, bet galime daryti įtaką tam, kaip joje dalyvaujame.
Vertikalus augimas per krizę
Vertikalus augimas reiškia prasmių kūrimo pokyčius – matyti daugiau, turėti daugiau, integruoti daugiau. Krize sutrikdomos esamos prasmių kūrimo struktūros.
Prasmė paprastai yra sąlygota, paveldėta iš kultūros arba suformuota asmenine patirtimi. Tačiau pasikeitus vidiniam ar išoriniam kontekstui, senosios prasmės žlunga.
Turi atsirasti nauja prasmė – apie mus pačius, kitus ir pasaulį. Šis žlugimas yra tai, kas jaučiasi kaip „žemės praradimas po kojomis“. Tačiau žemė niekada nebuvo nuolatinė. Ji tebuvo sukonstruota prasmė. Krize mus verčia ją atkurti plačiau ir giliau.
Pavojus slypi tame, kad mes laikomės pasenusių reikšmių, netikėdami kraipome galvas ir norime, kad viskas liktų taip, kaip buvo. Krizė yra ir mirtis, ir gimimas: pabaiga ir nauja pradžia. Mes stipriai jaučiame mirtį – pasitikėjimo, aiškumo, tapatybės praradimą, – tačiau joje slypi ir gimimo galimybė. Krizė užkoduoja transformacijos galimybę, jei mes esame pasiruošę ja pasinaudoti.
Autentiškumas ir krizė
Daugelis žmonių kenčia krizės metu, nes pokyčiai jų aplinkoje kelia grėsmę jų „autentiškumui“ – jų pažįstamai tapatybei ir asmenybei.
Aš dažnai kvestionuoju autentiškumo kaip stabilaus savęs sampratą. Tikiu autentiškumu, bet ne tuo, kad jis yra statinis, patogus ar galutinis. Mes neturime fiksuoto savęs – nei asmenybės, tapatybės, nei gebėjimų. Tai, kas atrodo „autentiška“, gali būti tiesiog tai, kas atrodo pažįstama.
Paradoksalu, bet krizė yra kvietimas siekti gilesnio autentiškumo. Ji ragina mus atrasti sielą Jungo prasme – gilesnius mūsų esybės sluoksnius ir tai, kuo galime tapti.
Krizės formulės nėra
Žmonės dažnai susiduria su sunkumais krizės metu, nes jiems trūksta „GPS“ navigacijos sistemos. Nėra parengtų taisyklių, nėra formulės. Krizė atrodo kaip chaosas. Jie bando ją išspręsti kaip matematikos uždavinį – ieško formulės, kurią būtų galima pritaikyti ir gauti teisingą rezultatą. Tačiau formulė turi būti sukurta proceso metu. O kas iš viso yra „teisingas“ rezultatas?
Krizė nėra loginė problema. Ji sukrečia tikėjimo sistemas, vertybes, emocijas ir tapatybės jausmą. Ji sutrikdo psichologines, kognityvines ir dvasines struktūras. Ji priklauso sudėtingumo sričiai, kurioje „sprendimas“ yra naujas ir bendrai sukurtas, o ne duotas.
Transformacijos matas nėra tai, kaip greitai mes išbrisime iš krizės, bet tai, kaip giliai mes leidžiame jai mus pakeisti.
Mano asmeninė patirtis
Rašau ne tam, kad nurodyčiau, kaip išgyventi krizę. Užjaučiu visus, kurie ją išgyvena. Tai sunku. Aš tai žinau iš savo patirties. Pati išgyvenau asmenines ir profesines krizes.
Noriu pasidalinti šia mintimi: jokia knyga ar kursas niekada nepadarė man tokio poveikio kaip patirtis, įgyta įveikiant krizę.
Taip, krizė gali atimti tai, kas mums brangu – daiktus ir žmones, pasitikėjimą, struktūras, kartais netgi tapatybę, kurią laikėme „savimi“. Tačiau ji taip pat gali suteikti drąsos, gilesnės savigarbos, atsparumo ir išminties. Ji išplečia mūsų laisvę, prisitaikymo gebėjimus ir toleranciją neapibrėžtumui. Ji praturtina mūsų tapatybę ir gilina mūsų žmogiškumą.
Nėra krizės – nėra transformacijos.
Mes negalime pasirinkti savo krizių, bet galime pasirinkti leisti joms mus išauginti virš to, kas, mūsų manymu, esame.
-Leda