Ne. Kiekviena komanda yra tam tikros rūšies grupė, bet ne kiekviena grupė yra komanda.
Pastaruoju metu žodis „komanda“ tapo madingu. Žmonės dažnai sako „mūsų komanda“, kai kalba apie žmonių grupę, kurią suvienijo bendras interesas, bendra veikla ar netgi artumas. Bet kodėl tai svarbu? Kodėl negalima bet kokios grupės vadinti komanda?
Jei tai tik atsitiktinis netinkamas pavadinimas, tai nekenkia. Žmonės apibūdina, kaip jie jaučiasi grupėje, ir žodžiai kaip „komanda“ gali tiesiog atspindėti ryšio ar bendro tikslo jausmą. Tačiau problemos kyla, kai netinkamas pavadinimas sukelia netinkamus lūkesčius. Kai tikimės, kad grupė veiks kaip komanda, nesukūrę komandos pagrindų, dinamika pradeda kentėti.
Grupę paprastai sieja bendras interesas ar kontekstas, pavyzdžiui, žmonės, dalyvaujantys toje pačioje ekskursijoje ar mokymuose. Jiems gali būti paprašyta laikytis tam tikrų bendrų normų: ateiti laiku, laikytis gido nurodymų ar būti mandagiems. Jie gali bendrauti ir kartais bendradarbiauti. Bet vien tai jų komanda nedaro.
Komanda, priešingai, yra labai specifinė grupės forma, kuriai reikalinga tarpusavio priklausomybė. Komanda yra sukurta ne tik bendrų tikslų ir normų pagrindu, bet ir dėl to, kad jos nariai turi papildyti vieni kitus savo įgūdžiais, žiniomis ir vaidmenimis. Kiekvienas asmuo įneša savo dalį į bendrą paveikslą, ir visos dalys turi derėti tarpusavyje. Pavyzdžiui, chirurgų komanda ar futbolo komanda: jos ne tik dirba lygiagrečiai, bet ir bendrai kuria, keičiasi energija ir priklauso viena nuo kitos, kad pasiektų sėkmę. Pagrindinis skirtumas yra toks: komandoje žmonės negali pasiekti tikslo vieni. Jie turi vieni kitus.
Šis skirtumas tampa ypač sudėtingas organizacijos gyvenime, kai iš žmonių tikimasi, kad jie elgsis kaip komanda, net jei jų darbas to nereikalauja. Pavyzdžiui, pardavimo skyriai dažnai turi bendrus tikslus, bet faktinis darbas gali būti atliekamas individualiai. Kiekvienas asmuo turi savo klientus ir tvarko savo sąskaitas. Jei jie tikrai nereikia vieni kitų, kad pasiektų sėkmę, vadinti juos „komanda“ gali būti kontraproduktyvu. Dirbdami su tokiomis „komandomis“ pastebėjome, kad priverstinis komandos bendradarbiavimas, kai jo nereikia, gali sumažinti našumą. Priešingai, kai asmenims leidžiama veikti kaip koordinuotai grupei, o ne priverstinai įtrauktiems į komandos modelį, jie dažnai dirba geriau, aiškiau ir savarankiškiau.
Tas pats pasakytina ir atvirkščiai: sinergija prarandama, kai tikros komandos traktuojamos kaip asmenų rinkiniai. Komandą veiksmingą daro ne tik suderinamumas, bet ir bendras kūrimas.
Tikra komanda turi savo tapatybę. Ji pradeda formuoti savotišką asmenybę – kolektyvinį intelektą, bendrą emocinį lauką. Metaforiškai tariant, ji tampa savarankišku asmeniu. Ir kaip individai turi augti, mąstyti ir tobulėti, kad klestėtų, taip pat turi daryti ir komandos.
Komandos neatsiranda savaime. Jos turi būti puoselėjamos, formuojamos ir ugdomos. Joms reikia dėmesio, ritualų, apmąstymų ir vidinio darbo – panašiai kaip asmeninio tobulėjimo kelionėje.
Apibendrinant, ne kiekvienas bendradarbiavimas organizacijose turi būti komanda, ir ne kiekviena grupė gauna naudos iš to, kad yra traktuojama kaip komanda. Svarbiausia yra įžvalgumas. Vadovai, moderatoriai ir treneriai turi suprasti, kokios struktūros reikalauja darbas, ir ją gerbti. Kai kurie iššūkiai reikalauja tikros tarpusavio priklausomybės, bendros atsakomybės ir komandos brandos, o kiti – lanksčiojo koordinavimo tarp nepriklausomų ekspertų. Šio skirtumo nustatymas nėra tik semantika – tai strategija. Dažnai tai lemia skirtumą tarp atskirties ir sklandumo.