Būdami socialūs žmonės su įgimtu polinkiu į savirealizaciją, turime ir asmeninę, ir socialinę tapatybę – šios dvi sritys glaudžiai susijusios. Bet kurios komandos dinamika iš dalies priklauso nuo to, kaip gerai jos nariai sugeba suderinti šias tapatybes.
Asmeninė tapatybė sąmoningai ir nesąmoningai kuriama remiantis unikaliomis savybėmis, gyvenimo patirtimi, vertybėmis, įsitikinimais ir vidiniu savęs suvokimu. Jis apima savęs suvokimą, veikimą ir autorystę.
Socialinis identitetas, priešingai, susideda iš tų savasties aspektų, kurie išryškėja nuo priklausomybės grupėms. Komandose tai dažnai reiškia grupės vertybių, įsitikinimų, normų ir tikslų įsisavinimą tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Tokiu būdu komanda tampa savęs suvokimo dalimi.
Ar tai naudinga? Ir taip, ir ne.
Kai asmeninė ir socialinė tapatybė yra subalansuotos ir integruotos, jos sukuria tvirtą komandinio gyvenimo pagrindą. Komandos nariai patiria didesnę sanglaudą, pasitikėjimą, lojalumą ir emocines investicijas į kolektyvinius tikslus. Tokia pusiausvyra taip pat palaiko savireguliaciją: žmonės gali prisitaikyti prie grupės normų, nesijausdami priversti ar susikompromitavę.
Kai taip atsitinka, komanda gali pradėti jaustis kaip gyvas darinys, turintis savo asmenybę – traukos centrą, kuris laiko žmones kartu ir laikui bėgant vystosi.
Tačiau yra viena gudrybė. Kad komanda galėtų gerai valdyti ir plėtoti savo tapatybę, ypač kintančiomis sąlygomis, reikia ir asmeninio, ir kolektyvinio sąmoningumo. Asmenys turi augti, o visa komanda – tobulėti, nuolat dirbdama tobulinimosi darbą. Be to, tapatybė gali tapti nelanksti, performatyvi arba atitrūkusi nuo tikrovės.
Balansavimo aktas: Balansavimas: nelengvas, bet būtinas
Suderinti asmeninį ir socialinį tapatumą nėra paprasta. Bet kuriuo metu esame įsitvirtinę daugybėje socialinių tapatybių – šeimoje, profesijoje, kultūroje, lytyje, tautybėje, religijoje, organizacijos vaidmenyse – dažnai su konkuruojančiais reikalavimais. Šis balansavimas dažnai yra nesąmoningas ir nuolat kinta.
Kaip sužinoti, ar mūsų tapatybės yra subalansuotos?
Mes jaučiame ir priklausymo, ir savarankiškumo jausmą.
Galime prisitaikyti nesijausdami praradę save.
Galime nubrėžti sveikas ribas, neprarasdami pagarbos, meilės ar lojalumo grupei.
Prireikus galime pasakyti „ne” ir vis tiek jaustis įtraukti.
Kai pusiausvyra sutrinka, kyla vidinių ir išorinių konfliktų. Yra du tipiški iškraipymai:
Jei žmogus pernelyg susitapatina su komanda, jis gali slopinti savo vidinį balsą, nuo savo poreikių arba likti lojalus komandai iš baimės – net ir perdegimo ar pasipiktinimo kaina.
Jei žmogus laikosi savo asmeninės tapatybės ir priešinasi integracijai, jis gali likti nuošalyje, sunkiai įsipareigoti arba vengti skirti savo laiką ir energiją grupei.
Abu modeliai yra įprasti ir abu kainuoja brangiai.
Tapatybės darbas yra vystymosi darbas
Asmeninės ir socialinės tapatybės pusiausvyra nėra fiksuotas pasiekimas – tai visą gyvenimą trunkantis vystymosi procesas. Jis vystosi apmąstymų, patirties, grįžtamojo ryšio ir sąmoningo savęs tyrinėjimo dėka.
Šį procesą lemia du pagrindiniai veiksniai: vienas iš jų yra individo raidos etapas (kaip aprašyta suaugusiųjų raidos teorijose), o kitas – kultūrinės sistemos, jis yra įsitvirtinęs, įskaitant šeimos, nacionalinę, organizacijos ir komandos konteksto kultūrą.
Žmonės visada turi kelias tapatybes, kurios egzistuoja įtampoje ir dialoge. Tikslas – ne panaikinti šią įtampą, bet brandžiai, pagarbiai ir rūpestingai ją išgyventi.