Koučinge dažnai nutinka keistas dalykas. Klientas staiga kažką labai aiškiai suvokia.
„Supratau, kad viską bandau kontroliuoti.“
„Supratau, kad bijau nuvilti kitus.“
„Supratau, kad vadovo tylą iš karto priimu kaip nepasitenkinimą.“
„Supratau, kad man nereikia visiems įtikti.“
Ateina palengvėjimas, kartais net stiprus emocinis momentas. Atrodo, kad įvyko kažkas svarbaus. Ir tikrai galėjo įvykti.
Tačiau po savaitės žmogus grįžta į tą pačią situaciją ir vėl kontroliuoja, vėl prisitaiko, vėl išsigąsta vadovo tylos, vėl vengia konflikto.
Kodėl?
Viena iš galimų priežasčių – suprasti savo modelį dar nereiškia jį pakeisti.
Pastaraisiais dešimtmečiais prognozuojamojo apdorojimo arba “predictive processing”, generatyvinio modelio ir aktyvaus išvadų darymo “active inference” teorijos pasiūlė įdomų būdą pažvelgti į tai, kaip žmogus suvokia pasaulį, mokosi ir keičiasi. Su šiomis idėjomis siejami Karlas Fristonas, Andy Clarkas, Anilas Sethas, o Markas Milleris jas įdomiai plėtoja žmogaus savijautos, emocijų ir adaptacijos kontekste. Gretimos Marko Solmso, Johno Vervaeke’o ir kitų autorių idėjos leidžia šį paveikslą dar labiau praplėsti.
Tai nėra viena vientisa teorija ir būtų netikslu visiems šiems autoriams priskirti tas pačias pozicijas. Dar svarbiau – generatyvinio modelio teorija nepaaiškina viso žmogaus. Ji nepasako, kas yra geras gyvenimas, ko verta siekti, kas yra išmintis, meilė, tiesa ar prasmė.
Tačiau ji gali padėti koučui geriau suprasti vieną labai svarbią problemą: kaip žmogus iš patirties kuria savo pasaulio modelį, kaip tas modelis vėliau formuoja jo patirtį ir kodėl nauja patirtis ne visada jį pakeičia.
Mes matome ne tik tai, kas yra
Pradėkime nuo paprasto pavyzdžio. Prieš mus užsidega raudonas šviesoforo signalas. Mes neabejojame: jis raudonas. Jei tokiu atveju vairuojame – sustojame.
Ar tai reiškia, kad generatyvinio modelio teorija teigia, jog raudoną spalvą tiesiog „susikūrėme“? Ne.
Išorinis pasaulis labai stipriai apriboja galimas mūsų interpretacijas. Tam tikros fizinės savybės sukuria tam tikrus signalus, mūsų regos sistema juos apdoroja, o per ankstesnį mokymąsi mes jau žinome, kad šis objektas yra šviesoforas ir kad raudona jo šviesa reiškia „sustok“. Kai signalas aiškus ir stiprus, interpretacijų erdvė gana siaura.
Tačiau dabar įsivaizduokime visai kitą signalą. Po prezentacijos vadovė sako: „Įdomu.“
Ką tai reiškia?
- Jai patiko?
- Nepatiko?
- Ji nustebo?
- Ji abejoja?
- Ji tiesiog mandagi?
- Ji nori dar pagalvoti?
Čia prasideda daug įdomesnė žmogaus pasaulio dalis. Mes neturime tiesioginės prieigos prie kito žmogaus intencijos. Turime žodį, balso toną, veido išraišką, ankstesnę santykio istoriją, situacijos kontekstą. Iš viso to mūsų sistema turi padaryti išvadą.
Ir ji to nedaro tuščioje vietoje. Į situaciją atsinešame savo ankstesnę patirtį, išmoktus dėsningumus, lūkesčius, santykių istoriją, kultūrą, savęs supratimą. Visa tai sudaro dalį mūsų generatyvinio modelio.
Todėl vienas žmogus išgirs: „Jai tikrai buvo įdomu.“ Kitas: „Jai visiškai nepatiko.“ Trečias: „Ji manimi nepasitiki.“ Signalas panašus. Patiriama tikrovė – jau nebe visai tokia pati.
Kas iš tiesų yra generatyvinis modelis?
Labai supaprastinus, generatyvinį modelį galima suprasti kaip nuolat besimokantį mūsų sistemos „pasaulio žemėlapį“. Jis yra susiformavęs iš daugybės ankstesnių patirčių ir padeda sistemai numatyti, kas vyksta, kas greičiausiai vyks toliau, kas yra svarbu ir ką reikėtų daryti.
Tačiau žodis „prognozė“ čia gali klaidinti. Tai nereiškia, kad žmogus visą dieną sąmoningai spėlioja ateitį. Didelė dalis šių procesų vyksta mums jų net nepastebint.
Sistema nuolat remiasi tuo, ką jau yra išmokusi ir numato, kokių signalų turėtų sulaukti, jeigu jos turimas pasaulio modelis yra pakankamai geras. Todėl žmogus ne tik reaguoja į tai, kas vyksta. Jis ateina į situaciją jau kažko tikėdamasis.
- „Jeigu nesutiksiu su vadovu, jis supyks.“
- „Jeigu parodysiu, kad nežinau, prarasiu autoritetą.“
- „Jeigu nekontroliuosiu, žmonės pridarys klaidų.“
- „Jeigu pasakysiu, ko noriu, būsiu savanaudė.“
- „Jeigu žmogus tyli, vadinasi, kažkas negerai.“
Tokie modeliai nebūtinai egzistuoja kaip aiškiai suformuluoti įsitikinimai. Dažnai jie veikia daug giliau. Žmogus nebegalvoja: „Aš turiu hipotezę, kad konfliktas kelia grėsmę santykiui.“ Jis tiesiog jaučia, kad konfliktas pavojingas.
Čia atsiranda labai svarbi mintis koučui: stipriausi mūsų modeliai dažnai yra tie, kurių nebepatiriame kaip modelių. Mes juos patiriame kaip tikrovę.
Ką aš pastebiu – ir kam leidžiu tapti įrodymu?
Generatyvinio modelio teorija leidžia užduoti dar vieną labai įdomų klausimą. Ne tik „Kaip klientas interpretuoja situaciją?“, bet ir „Kokiems duomenims jo sistema suteikia daugiausia svorio?“
Tarkime, klientas įsitikinęs, kad vadovė jo nevertina. Per savaitę vadovė tris kartus padėkoja už gerą darbą, viename susitikime paprašo jo nuomonės ir vieną kartą gana kritiškai sureaguoja į jo pasiūlymą.
Kuris signalas taps svarbiausias? Gali būti, kad pirmieji keturi beveik praslys pro šalį, o penktasis taps: „Štai. Aš žinojau.“
Tai nėra vien sąmoningas loginis pasirinkimas. “Prognozuojamojo apdorojimo” teorijoje svarbi tikslinamojo svorio arba “precision weighting” idėja: sistema ne tik susiduria su informacija, bet ir tam tikra prasme vertina, kiek ja galima pasitikėti ir kiek reikšmės jai suteikti.
Koučinge tai atveria daug subtilesnę erdvę nei paprastas „įsitikinimų keitimas“. Galime klausti:
- Ką šioje situacijoje pastebėjai?
- Kas tau pasirodė ypač svarbu?
- Kas dar vyko, bet gavo mažiau tavo dėmesio?
- Kokie duomenys patvirtina tavo supratimą?
- O kas į jį netelpa?
- Kokius įrodymus tavo dabartinis supratimas lengvai priima, o kokiems randa paaiškinimą, kodėl jų nereikia priimti rimtai?
Tai jau nebe bandymas įrodyti klientui, kad jis „mąsto neteisingai“. Tai tyrinėjimas, kaip jo pasaulis tampa būtent toks, kokį jis patiria.
Klaida gali būti ne nuosprendis žmogui, o informacija jo modeliui
Čia prieiname prie vienos vertingiausių šios teorijos idėjų mokymuisi – prognozės paklaidos arba “prediction error”. Tiksliau būtų kalbėti apie neatitikimą tarp to, ko sistema tikėjosi, ir to, ką ji patyrė.
Tarkime, klientas tikisi: „Jeigu prieštarausiu vadovei, ji supyks.“ Jis pagaliau išdrįsta nesutikti. Vadovė atsako: „Labai geras pastebėjimas. Aš apie tai nepagalvojau.“
Įvyko kažkas svarbaus. Patirtis neatitiko prognozės. Teoriškai tai yra galimybė modeliui mokytis. Tačiau žmogus nebūtinai išmoks. Jis gali pasakyti: „Šį kartą jai tiesiog buvo gera nuotaika“, „Ji taip pasakė iš mandagumo“ arba „Čia buvo išimtis.“ Senasis modelis išlieka.
Todėl viena svarbiausių mokymosi tiesų yra ši: nauja informacija dar nereiškia naujo modelio.
Tas pats galioja ir tam, ką kasdienybėje vadiname klaidomis. Perfekcionistas turi labai aiškų supratimą, kaip kažkas turi veikti. Jis įgyvendina sprendimą, tačiau rezultatas kitoks, nei tikėjosi. Jis gali reaguoti: „Suklydau. Turėjau tai numatyti. Kaip galėjau šito nežinoti?“ Tuomet informacija apie modelį tampa informacija apie mano vertę.
Tačiau galima reaguoti ir kitaip: „Įdomu. Tikėjausi X, gavau Y. Vadinasi, kažko mano modelyje trūksta. Ko?“
Tai labai skirtingas santykis su klaida. Todėl koučinge prasminga kartais padėti klientui atskirti „mano modelis kažko nenumatė“ nuo „su manimi kažkas negerai“. Klaida gali tapti vieta, kurioje tikrovė pataiso mūsų modelį – jeigu leidžiame jai tai padaryti.
Mes ne tik interpretuojame pasaulį. Mes padedame jį sukurti
Čia generatyvinio modelio ir išvadų darymo idėjos arba “active inference” tampa ypač įdomios koučingui.
Tarkime, vadovas turi gana tvirtą modelį: „Mano žmonės nėra pasirengę savarankiškai priimti svarbių sprendimų.“ Iš šio modelio kyla prognozė: „Jeigu nekontroliuosiu, bus klaidų.“ Todėl vadovas tikrina, prašo derinti, greitai įsikiša ir pats priima svarbesnius sprendimus.
Komanda mokosi, kad iniciatyva nėra labai prasminga. Žmonės vis dažniau klausia vadovo. Jie mažiau eksperimentuoja ir mažiau rizikuoja savarankiškai spręsti. Vadovas stebi šį elgesį ir sako: „Matote? Jie tikrai negali savarankiškai priimti sprendimų.“
Susidaro ciklas: modelis → prognozė → dėmesys → interpretacija → veiksmas → kitų žmonių reakcija → nauji duomenys → modelio sustiprėjimas.
Mes ne tik interpretuojame pasaulį per savo modelį. Mūsų modelis keičia mūsų veiksmus, mūsų veiksmai keičia kitų žmonių atsaką, o jų atsaką vėliau panaudojame kaip įrodymą apie pasaulį.
Todėl labai stiprus koučingo klausimas gali būti ne „Ar tavo įsitikinimas teisingas?“, o „Kaip tavo lūkestis gali prisidėti prie to, kad situacija vystosi būtent taip?“
Įžvalga dar nėra modelio atnaujinimas
Dabar galime grįžti prie pradžioje aprašyto paradokso. Klientas sako: „Supratau. Man nereikia visiems įtikti.“ Puiku. Įvyko konceptualus pokytis.
Tačiau kitą dieną svarbus žmogus juo nusivilia ir visas kūnas sureaguoja taip, tarsi santykiui grėstų pavojus. Žmogus žino viena, bet jo sistema vis dar tikisi ko kita.
Todėl įžvalga ir transformacija nėra tas pats. Žmogus gali suprasti savo modelį jo dar neatnaujinęs.
Gilesnis pokytis gali prasidėti tuomet, kai žmogus ne tik supranta, kad nesutikimas nebūtinai sugriauna santykį, bet pradeda tai patirti. Jis vieną kartą išreiškia kitokią nuomonę ir santykis išlieka. Paskui dar kartą. Palaipsniui keičiasi ne tik mintis. Keičiasi lūkestis. Dar vėliau gali pasikeisti ir kūno reakcija.
O dar giliau gali keistis pats santykio supratimas: skirtumas ir ryšys nebėra patiriami kaip priešybės. Galiausiai žmogui nebereikia prieš kiekvieną sudėtingą pokalbį sau priminti: „Aš turiu teisę nesutikti.“ Jis tiesiog gali nesutikti ir likti santykyje.
Galėtume sakyti: įžvalga keičia tai, ką suprantu. Mokymasis keičia tai, ką galiu daryti su savo patirtimi. Transformacija gali pakeisti patį būdą, kuriuo patiriu save, kitus ir pasaulį.
Todėl eksperimentas koučinge yra daugiau nei veiksmas
Ši perspektyva keičia ir tai, kaip galime suprasti veiksmą po koučingo sesijos. Dažnai sesijos pabaigoje klausiame: „Tai ką padarysi?“
Tačiau galima klausti kitaip: „Ką galėtum išbandyti, kad sužinotum kažką naujo apie savo dabartinį modelį?“ Tuomet veiksmas tampa ne namų darbu, o eksperimentu.
Jeigu klientas mano: „Jeigu neduosiu komandai labai aiškių instrukcijų, viskas subyrės“, galbūt eksperimentas nėra „Nuo šiol daugiau deleguosiu.“ Tai pernelyg didelis ir normatyvus šuolis.
Eksperimentas galėtų būti daug mažesnis: „Kitoje situacijoje aiškiai pasakysiu rezultatą, kurio reikia, tačiau nepasakysiu, kaip jį pasiekti. Tada stebėsiu, kas iš tikrųjų nutiks.“
Tai sukuria naujus duomenis. O po eksperimento prasideda kita labai svarbi koučingo dalis:
- Ką pastebėjai?
- Kas atitiko tavo prognozę?
- Kas jos neatitiko?
- Ką iš to priėmei rimtai?
- Ką norėjosi paaiškinti kaip išimtį?
- Ar kažkas pasikeitė tavo lūkesčiuose?
Šitaip koučingas gali padėti pereiti nuo įžvalgos prie realaus mokymosi.
Kūnas taip pat dalyvauja kuriant mūsų patirtį
Generatyvinio modelio perspektyva taip pat primena, kad žmogus nėra nuo kūno atskirtas protas. Sistema nuolat gauna informaciją ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus: apie širdies ritmą, kvėpavimą, įtampą, skausmą, energiją, sujaudinimą ir daugybę kitų kūno būsenų.
Todėl ta pati situacija skirtingomis mūsų būsenomis gali būti patiriama nevienodai. Vadovė sako: „Gal galime po susitikimo pasikalbėti?“ Vieną dieną esu pailsėjęs ir ramus. Kitą dieną esu išsekęs, įsitempęs ir jau kelias savaites jaučiuosi nesaugiai. Žodžiai tie patys. Mano patiriamas pasaulis gali būti labai skirtingas.
Tai nereiškia, kad kūnas „iškraipo tikrovę“. Tačiau jis dalyvauja tame, kaip situacija tampa prasminga. Todėl koučui verta domėtis ne tik „Ką tu apie tai galvoji?“, bet kartais ir:
- Kas vyksta su tavimi, kai apie tai kalbi?
- Ką pastebi kūne?
- Kas pasikeičia, kai įsivaizduoji kitą galimybę?
Tačiau čia svarbus atsargumas. Kūno signalas taip pat nėra paruošta interpretacija. Įtampa krūtinėje savaime nereiškia „baimės būti atstumtam“. Tai jau būtų koučo modelis, uždėtas ant kliento patirties. Kūną verta išgirsti, o ne išversti už klientą.
Ir čia atsiranda pats koučas
Iki šiol kalbėjome daugiausia apie kliento generatyvinį modelį. Tačiau koučingo pokalbyje nėra vieno generatyvinio modelio. Yra bent du.
Koučas taip pat prognozuoja, interpretuoja, atrenka informaciją ir suteikia jai skirtingą svorį.
Klientas nutilo. Koučas pagalvoja: „Čia kažkas labai gilaus.“ Galbūt. O gal klientas tiesiog neprisimena pavardės.
Klientas tris kartus paminėjo kontrolę. Koučas pagalvoja: „Čia jo pagrindinė tema.“ Galbūt. O gal ne.
Klientas pasakoja apie vadovą ir sugniaužia ranką. Koučas pastebi: „Kūnas parodė, kur tikroji problema.“ Vėlgi – galbūt. Tačiau tai jau hipotezė.
Todėl viena svarbiausių gero koučo disciplinų galėtų būti: turėti daug hipotezių, bet neprisirišti prie nė vienos per anksti.
Arba dar paprasčiau: galiu turėti hipotezę ir kartu neturėti poreikio, kad ji būtų teisinga.
Tai labai svarbi epistemologinė koučingo laikysena.
„Galingas klausimas“ taip pat gali būti pavojingas
Koučingo pasaulyje mėgstame kalbėti apie stiprius, transformuojančius klausimus. Tačiau klausimas gali būti labai gražus ir kartu pilnas koučo generatyvinio modelio.
Pavyzdžiui: „Kas pasikeistų, jeigu labiau pasitikėtum savo komanda?“ Atrodo puikus klausimas. Tačiau jame jau slypi diagnozė: problema yra ta, kad klientas nepakankamai pasitiki komanda. Gal tai tiesa. Bet mes dar nežinome.
Kartais daug atviresni klausimai gali palikti daugiau vietos tam, ko koučas dar nesuprato:
- Kas tau čia vyksta?
- Ką pastebi?
Transformaciniame koučinge koučo išmintis gali pasireikšti ne tuo, kaip greitai jis pamato esmę, o tuo, kiek ilgai jis sugeba išlikti smalsus net tada, kai jam atrodo, kad esmę jau pamatė.
Koučingo santykis pats gali keisti modelį
Yra dar viena ypač svarbi šios teorijos implikacija. Klientas į koučingą ateina ne tik su modeliais apie darbą, vadovus, sprendimus ar tikslus. Jis ateina ir su modeliais apie santykį.
- Kas nutinka, kai nežinau?
- Kas nutinka, kai suklystu?
- Kas nutinka, kai nesutinku?
- Kas nutinka, kai parodau pažeidžiamumą?
- Ar turiu padaryti įspūdį?
- Ar mane vertins?
- Ar kitas žmogus perims atsakomybę už mane?
Ir tada klientas gali patirti kažką, kas neatitinka jo ankstesnės prognozės. Jis sako: „Nežinau“, ir nepraranda koučo pagarbos. Jis nesutinka su kouču ir santykis nesugriūva. Jis tyli ir niekas jo neskubina. Jis nežino, ką daryti ir koučas neatima iš jo atsakomybės, pasiūlydamas savo sprendimą.
Tai irgi nauji duomenys. Todėl transformacija koučinge gali vykti ne tik dėl to, ko koučas paklausė, bet ir dėl to, kokį santykį klientas su juo patyrė. Kartais santykis pats tampa eksperimentine erdve, kurioje žmogus pirmą kartą gali patirti kitokį buvimo su kitu būdą.
Tačiau efektyvesnis modelis dar nereiškia geresnio žmogaus
Čia generatyvinio modelio teorija pasiekia ribą, kuri koučingui yra labai svarbi.
Įsivaizduokime žmogų, kuris puikiai mokosi manipuliuoti kitais. Jis eksperimentuoja, gauna grįžtamąjį ryšį, tikslina savo prognozes ir vis geriau numato, ką reikia pasakyti, kad kitas žmogus padarytų tai, ko jis nori.
Jo modelis mokosi puikiai. Tačiau ar tai yra transformacija, kurios norime?
Čia turime atskirti bent tris dalykus: adaptaciją, vystymąsi ir išmintį. Efektyvesnė adaptacija nebūtinai reiškia brandesnį žmogų. Mokymasis nebūtinai veda gera kryptimi. Efektyvumas nėra tas pats, kas išmintis.
Todėl koučinge neužtenka klausti „Kaip klientui pasikeisti?“ Turime palikti vietos ir kitam klausimui: „Link ko verta keistis?“
Čia jau atsiranda tai, ko prognozuojamojo apdorojimo arba “predictive processing” teorija viena mums negali duoti: vertybės, prasmė, etika, atsakomybė, santykis, išmintis.
- Galime padėti klientui tapti drąsesniam. Bet kam bus panaudota ta drąsa?
- Galime padėti jam tapti įtakingesniam. Bet ką jis darys su savo įtaka?
- Galime padėti jam geriau prisitaikyti. Bet ar aplinka, prie kurios jis prisitaiko, verta tokios adaptacijos?
Todėl transformacinis koučingas turi laikyti gyvus du klausimus: „Kaip žmogaus modelis gali keistis?“ ir „Kokio žmogaus bei kokio gyvenimo link tas pokytis veda?“
Ką visa tai galėtų reikšti koučui praktiškai?
Galbūt nereikia pradėti koučingo sesijų aiškinant klientams prognozuojamojo apdorojimo arba “predictive processing”. Daugeliu atvejų to visai nereikia. Tačiau ši teorija gali keisti paties koučo mąstymą apie tai, kas vyksta sesijos metu.
Kai klientas sako: „Mano vadovas manimi nepasitiki“, galime girdėti ne faktą, kurį reikia priimti, ir ne „ribojantį įsitikinimą“, kurį reikia pakeisti, o modelį, kurį verta tyrinėti.
Kai klientas suklysta, galime neskubėti jo guosti ar raginti „pasimokyti iš klaidos“, o padėti jam tyrinėti, ko jis tikėjosi ir ką tikrovė jam parodė kitaip.
Kai klientas gauna grįžtamąjį ryšį, galime domėtis ne tik tuo, ar jis jį suprato, bet ir ar jis apskritai leido šiai informacijai tapti reikšminga jo modeliui.
Kai klientas gauna įžvalgą, galime neapsigauti, kad pokytis jau įvyko, o klausti, kokios naujos patirties reikėtų, kad naujas supratimas taptų gyvenama galimybe.
Kai klientas eksperimentuoja, galime domėtis ne tik tuo, ar eksperimentas „pavyko“, bet ir tuo, ką naujo žmogus sužinojo apie save, kitus ir pasaulį.
Ir viso proceso metu galime prisiminti, kad mūsų pačių klausimai, interpretacijos ir net tai, ką laikome „transformacija“, taip pat kyla iš mūsų modelių.
Galbūt todėl viena svarbiausių koučo kompetencijų yra ne gebėjimas greitai suprasti klientą. Galbūt tai yra gebėjimas likti pakankamai atviram, kad klientas galėtų nustebinti ir mūsų modelį.
Už įžvalgos ribų
Generatyvinio modelio teorija nepateikia išsamios žmogaus transformacijos teorijos. Ji neatsako į klausimą, kas yra prasmingas gyvenimas, kokios vertybės vertos mūsų ištikimybės ar kuo žmogus turėtų tapti.
Tačiau ji padeda pamatyti kai ką labai svarbaus. Mes neateiname į kiekvieną situaciją tušti. Atsinešame ankstesnio gyvenimo suformuotus modelius, kurie padeda mums numatyti, kas vyksta ir kas vyks toliau. Šie modeliai daro įtaką tam, ką pastebime, kokią reikšmę suteikiame informacijai, kaip jaučiamės ir kaip elgiamės. Mūsų elgesys savo ruožtu keičia aplinką ir kitų žmonių atsaką, o iš šio atsako gauname naujų duomenų, kurie gali mūsų modelį keisti arba dar labiau sustiprinti.
Todėl žmogus gali turėti labai daug įžvalgų ir vis tiek likti iš esmės tame pačiame pasaulyje.
Gilesniam mokymuisi reikia daugiau. Reikia gebėti pastebėti savo modelį, toleruoti tai, kas į jį netelpa, nesupainioti klaidos su savo vertės nuosprendžiu, leisti naujai informacijai tapti svarbiai, eksperimentuoti ir pakankamai ilgai gyventi naujoje patirtyje, kad tai, kas iš pradžių buvo tik nauja mintis, galėtų tapti nauju lūkesčiu, nauju veiksmu, nauju santykiu ir galbūt – nauju buvimo būdu.
O koučui tenka dar viena atsakomybė: padėti tam vykti neprimetant klientui savo modelio apie tai, kaip jis turėtų pasikeisti.
Galbūt transformacinio koučingo esmė nėra padėti žmogui rasti teisingesnį atsakymą. Galbūt ji yra padėti žmogui tapti vis labiau gebančiam mokytis iš tikrovės, pastebėti savo paties sukurtus jos paaiškinimus, būti koreguojamam patirties, išdrįsti eksperimentuoti ir vis sąmoningiau rinktis, kuo jis nori tapti.
O tada įžvalga tampa ne pokyčio pabaiga. Ji tampa jo pradžia.